Misija

Kiekvienas žmogus yra brangus Dievui, todėl svarbiausia mūsų misijos dalis – padėti žmogui susitikti su Kūrėju, kuris per savo Sūnų sutaikino kiekvieną su savimi. Kai žmogus pradeda valgyti duoną nuo Dievo stalo ir nusisuka nuo gyvenimo be Dievo, jo gyvenimas atgyja.  Viešpats sukūrė kiekvieną širdį ir žino, kaip ją atgaivinti, pagirdyti ir pamaitinti gyvenimu.

Jono evangelija 7 skyrius 37 eilutė

tarnavimai bažnyčioje

Šlovinimo Tarnavimas

Mes šloviname mūsų Dievą - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią giesmėmis ir tekstais.

Biblijos Studijos

Kiekvieną antradienį 19 -20.30 val. studijuojame Šv.Raštą.

Vaikų Kalėdos

išpildome vaikų svajones kartu su Riešės bendruomenės savanoriais.

Pagalba Šeimoms​

Padedame socialiai remtiniems žmonėms ir daugiavaikėms šeimoms (drabužiais, maistu, baldais, finansiškai).

Alfa kursai

Krikščionybės pagrindai naujai įtikėjusiems krikščionims.

Mes esame tam, kad padėtume vienas kitam

Visada prieinami

Bendruomenės nariai visada stengiasi vienas kitam padėti.

Bendrystė

Buvimas kartu su bendraminčiais padeda labiau surpasti Dievo žodį.

veikla

Bažnyčioje organizuojama papildoma veikla, kuri leidžia labiau pažinti vienas kitą.

Riešės evangelinės bažnyčios mokymo pagrindai

Šventasis Raštas

Dievas, daugelį kartų įvairiais būdais apreiškęs save žmonėms, panorėjo, kad šis Jo pažinimas būtų užrašytas ir taptų Jo apreiškimu mums. Šventajame Rašte (Biblijoje) yra viskas, kas mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, išgelbėjimą ir tikėjimą. 

Šventuoju Raštu, arba užrašytu Dievo žodžiu, laikome 66 Senojo ir Naujojo Testamento knygas, kurios yra Dievo įkvėptos ir duotos kaip tikėjimo ir gyvenimo norma.

Biblijos autoritetą lemia pats jos autorius, Dievas, o ne žmonių ar Bažnyčios liudijimas. Jos dievišku autoritetu ir neklaidingumu iki galo įtikina Šventosios Dvasios liudijimas mūsų širdyse. Vienintelis patikimas Biblijos aiškinimo kriterijus yra pati Biblija. Šventoji Dvasia, kalbanti per Raštą, yra aukščiausias teisėjas visais ginčytinais tikėjimo klausimais.

Tikėjimo išpažinimas

Protestantiškoje tradicijoje tikėjimo išpažinimai neprilygsta Šventajam Raštui, bet, kaip ir visi žmogaus kūriniai, pasižymi sąlyginiu autoritetu ir vertingi tiek, kiek tiksliai perteikia Biblijos mokymą. Tik Biblija turi dievišką ir absoliutų autoritetą, o išpažinimai  — bažnytinį, sąlyginį. Biblija yra Dievo žodis žmonėms, o išpažinimai yra mūsų atsakymas — žmonių žodžiai — į Dievo apreiškimą. Tikėjimo išpažinimai, kartais dar vadinami tikėjimo simboliais, padeda geriau suprasti Šventąjį Raštą, vengti klaidų, aiškiau apibrėžti sudėtingas tiesas ir mokymą.

Remdamiesi Šventuoju Raštu mes tikime ir išpažįstame, kad:

Dievas, visko Kūrėjas, tobulas ir amžinas, yra vienas trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia (Mato 28, 19).

Jėzus Kristus yra amžinas Dievo Sūnus, tikras Dievas ir tikras žmogus. Jis buvo pradėtas Šventąja Dvasia ir gimė iš mergelės Marijos, mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes pagal Šventojo Rašto pranašystes, prisikėlė kūne, pakilo į dangų, Dievo didybės dešinėje yra visos kūrinijos Viešpats ir tikinčiųjų vyriausiasis kunigas bei užtarėjas (Mato 1, 18–25; Hebrajams 4, 14–16).

Žmogus (vyras ir moteris) buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tačiau puolė į nuodėmę ir dėl to pasmerktas amžinai pražūčiai, iš kurios gali būti išgelbėtas tik atgimdančiu Šventosios Dvasios veikimu; Ji apkaltina nusidėjėlį, apšviečia jį ir skatina tikėti Jėzumi Kristumi bei Jo atliktu atpirkimu (Pradžios 1, 27; Pradžios 3, 1–19). 

Visi žmonės yra nusidėję ir negali savęs išgelbėti ar savo darbais pelnyti išgelbėjimo, o nusidėjėlis yra išteisinamas per tikėjimą iš Dievo malonės dėl Jėzaus Kristaus pralieto kraujo (Romiečiams 3, 22–28). 

Šventasis Raštas – tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas – yra įkvėptas Dievo žodis be klaidų originaliuose tekstuose ir turintis užbaigtą Dievo valios apreiškimą žmonių išgelbėjimo ir tikėjimo klausimais (2 Timotiejui 3, 15–17).

Vandens krikštas ir Viešpaties vakarienė, kaip Jėzaus Kristaus paliepimai (sakramentai), turi būti vykdomi bažnyčioje iki antrojo Jo sugrįžimo (Mato 26, 26–29; 1 Korintiečiams 11, 23–26).

Šventoji Dvasia stiprina krikščionis ir suteikia išminties gyventi pagal Dievo valią bei augti Jo malone. Ji įkvepia tikinčiuosius siekti šventumo ir suteikia malonės dovanų (charizmų) tinkamai tarnauti Dievui ir žmonėms (Jono 14, 16–17; Jono 15, 26; Jono 16, 7–15).

Visuotinė Bažnyčia yra Dievo išrinkta, tikėjimo suvienyta ir amžinajam gyvenimui saugoma bendruomenė, kurią sudaro tikintieji Jėzumi Kristumi, patyrę atgimdantį Šventosios Dvasios veikimą; jie myli Kristų, Juo seka, garbina Dievą ir vykdo Jo valią (1 Korintiečiams 12, 12–13).

Jėzus Kristus grįš į žemę kūne išgelbėti tikinčiųjų ir teisti žmoniją (1 Korintiečiams 15, 22–28).

Mirusieji prisikels kūne: tikintieji – amžinajam gyvenimui su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, o netikintieji – amžinajam teismui ir pražūčiai, atskirti nuo Viešpaties (Mato 25, 31–46).

Sielovados tarnavimas

Sielovada („sielų vedimas“) – pastangos pritraukti žmogaus sielą arčiau Dievo ir skatinti žmogų pažinti Dievą.

Šiame gyvenime visiems tenka patirti kančią, ligą, mirtį, netektį, skyrybas, krizę, sunkių emocijų ar kitų problemų. Dažnai nepajėgiame įveikti gyvenime kilusių sunkumų. Pyktis, baimė, nerimas, liūdesys, sielvartas, depresija, nemiga, valgymo sutrikimai, priklausomybės vargina, trukdo gyventi, dirbti, bendrauti. Regis, nelieka jokios išeities. Tenka pripažinti, jog kartais vieni mes negalime visko įveikti. Padėti gali šalia esantys tarnautojai.

Tarnautojai, konsultuoja, bendradarbiauja su žmogumi, siekiant atkurti gyvenimo pilnatvę, viltį bei tikėjimą.

Sielovadininkais gali būti Bažnyčios nariai, kurie yra palaiminti Bažnyčios pastoriaus ir narių. Jie turi būti priėmę vandens krikštą ir krikštyti Šventąja Dvasia. Būtina turėti patirtį Sielovados tarnystėje, kuri gali būti įgyta atitinkamuose mokymuose ir kartu tarnaujant su jau patyrusiais sielovadininkais. Sielovados tarnavimas yra Dievo dovana ir tik noro vykdyti tokią tarnystę nepakanka.

Tarnavimas vykdomas asmenims, kurie išreiškė norą dėl susitikimo su sielovadininku ir turi norą išspręsti savo gyvenime esančias ar kylančias dvasines, fizines, psichologines problemas. Asmenims taip pat gali būti rekomenduojama susitikti su sielovadininkais, tokias rekomendacijas gali teikti Bažnyčios pastorius ir jos nariai.

Pageidautina, kad asmuo norintis pabendrauti su sielovadininkais jau būtų pripažinęs Kristų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju.

Susitikimų vieta gali būti Bažnyčios patalpos, sielovadininkų arba besikreipiančių asmenų gyvenamoji vieta, taip pat išanksto suderintos ir abipusiai tinkamos susitikimų vietos.

Sielovados tarnavimas privalo būti vykdomas Biblijiniu pagrindu.

 

Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena- praėjo, štai visa tapo nauja.

O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.

Antras laiškas Korintiečiams, 5 skyrius, 17- 18 eil.

Visuotiniai tikėjimo išpažinimai (II – VIII a.)

Visuotiniuose, arba ekumeniniuose, tikėjimo išpažinimuose išreikštos svarbiausios krikščionybės tiesos apie Dievą ir Jėzų Kristų, Šventąją Trejybę, Įsikūnijimą ir kitus pamatinius krikščioniško tikėjimo klausimus. Tai bendras visų krikščioniškų bažnyčių tikėjimo paveldas, kurio Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija laikosi dėl to, kad šie tikėjimo simboliai tinkamai perteikia Biblijos mokymą ir yra išpažįstamo tikėjimo Jėzumi Kristumi pagrindas.

Apaštalų tikėjimo išpažinimas (II–III a.)

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją. Ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukryžiuotas, numirė ir palaidotas, nužengė į pragarą, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių, įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Nikėjos, arba Nikėjos-Konstantinopolio, tikėjimo išpažinimas (325–381 m.)

Tikiu į vieną Dievą, Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visko, kas regima ir kas neregima, Kūrėją. Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Viengimį, gimusį iš Tėvo prieš amžių pradžią; Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, ne sukurtą, turintį vieną esybę su Tėvu, per Jį viskas egzistuoja. Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išgelbėjimo nužengusį iš dangaus, įsikūnijusį per Šventąją Dvasią ir mergelę Mariją ir tapusį žmogumi. Nukryžiuotą už mus prie Poncijaus Piloto ir kentėjusį, palaidotą ir trečią dieną prisikėlusį pagal Raštą, ir įžengusį į dangų, sėdintį Tėvo dešinėje, šlovėje iš ten vėl ateisiantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Jo karaliavimui nebus galo. Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį, teikiančią gyvybę, ateinančią nuo Tėvo ir Sūnaus, kuriai kartu su Tėvu ir Sūnumi lenkiamės ir kurią šloviname, kuri kalbėjo per pranašus. Ir į vieną šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią. Išpažįstu vieną krikštą ir nuodėmių atleidimą. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo.

Atanazo tikėjimo išpažinimas (apie 430 – 570 m.)

Kiekvienas, kuris nori būti išgelbėtas, visų pirma privalo turėti visuotinį tikėjimą. Kas šio tikėjimo neišsaugo sveiko ir nesutepto, neišvengs amžinos pražūties. Štai koks yra katalikiškas tikėjimas: mes garbiname vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę vienybėje, nepainiodami asmenų ir neardydami esybės. Nes yra vienas Tėvo asmuo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios. Bet Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Dievybė yra viena, lygiavertė šlove ir amžinąja didybe. Toks pats Tėvas, toks pats Sūnus, ir tokia pati Šventoji Dvasia. Nesukurtas Tėvas, nesukurtas Sūnus ir nesukurta Šventoji Dvasia. Tėvas neaprėpiamas, Sūnus neaprėpiamas, Šventoji Dvasia neaprėpiama. Tėvas amžinas, Sūnus amžinas, ir Šventoji Dvasia amžina. Ne trys amžini, o vienas amžinas. Taip pat ne trys sukurti, ir ne trys neaprėpiami, o vienas nesukurtas, ir vienas neaprėpiamas. Taip pat Tėvas yra visagalis, Sūnus visagalis, ir Šventoji Dvasia visagalė. Ne trys visagaliai, o vienas visagalis. Taigi Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, ir Šventoji Dvasia yra Dievas. Ne trys Dievai, o vienas Dievas. Taigi Tėvas yra Viešpats, Sūnus Viešpats, ir Šventoji Dvasia Viešpats. Ne trys Viešpačiai, bet vienas Viešpats. Kadangi to reikalauja krikščioniška tiesa, pripažįstame kiekvieną asmenį atskirai, kaip Dievą ir Viešpatį. Taip visuotinė religija neleidžia mums sakyti, kad yra trys Dievai ar trys Viešpatys. Tėvas nėra iš nieko padarytas, nei sukurtas, nei gimęs. Sūnus yra tiktai iš Tėvo – nepadarytas, nesukurtas, bet gimęs. Šventoji Dvasia yra iš Tėvo ir Sūnaus – nepadaryta, nesukurta ir negimusi, bet pasiųsta. Todėl yra vienas Tėvas, o ne trys Tėvai, vienas Sūnus, o ne trys Sūnūs, viena Šventoji Dvasia, o ne trys Šventosios Dvasios. Ir šioje Trejybėje nė vienas nėra pirmas ar paskutinis, nė vienas ne mažesnis ir ne didesnis už kitą. Bet visi trys asmenys vienodai amžini ir vienodai lygūs, kad visus tris, kaip pasakyta, garbintų kaip vieningą Trejybę ir Trejybę vienybėje. Taigi, kas nori būti išgelbėtas, taip turi suvokti Trejybę.

Toliau dėl amžino išgelbėjimo būtina teisingai tikėti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimu. Teisingas tikėjimas yra toks, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra ir Dievas, ir Žmogus. Dievas iš Tėvo esybės, pagimdytas prieš laikų pradžią, ir Žmogus, iš Jo motinos esybės pagimdytas savo metu. Tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, protinga siela žmogaus kūne. Lygus Dievui dieviškąja prigimtimi ir mažesnis už Dievą žmogiškąja prigimtimi. Ir nors Jis Dievas ir žmogus, bet ne du, o vienas Kristus. Vienas ne per atsivertimą iš Dievybės į kūną, bet per žmogiškumo pakilimą į Dievybę. Jis yra vienas, bet ne taip, kad prigimtys susimaišytų, bet kad jos sudarytų vienybę. Taip, kaip protinga siela ir kūnas sudaro vieną žmogų, taip Dievas ir Žmogus sudaro vieną Kristų, kuris kentėjo dėl mūsų išgelbėjimo, nužengė į mirties karalystę ir trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių, užžengė į dangų ir atsisėdo visagalio Tėvo Dievo dešinėje ir grįš teisti gyvųjų ir mirusių. Jam sugrįžtant visi žmonės prisikels savo kūnuose ir atsiskaitys už savo darbus: kas darė gera, eis į amžinąjį gyvenimą, kas darė pikta – į amžinąją ugnį. Toks yra visuotinis tikėjimas; ir jeigu kas tuo ištikimai ir tvirtai netiki, negali būti išgelbėtas.

Naujasis miesto katekizmas (2015 m.)

Šis trumpas, ekumeniškas ir teologiškai nugludintas katekizmas yra sudarytas, pasinaudojant Kalvino Ženevos katekizmu, Vestminsterio trumpuoju katekizmu ir Vestminsterio didžiuoju katekizmu, ypač — Heidelbergo katekizmu su nuorodomis į šiuos ir kitus Reformacijos amžiaus tikėjimo simbolius. Jame atsispindi pamatinė teologinė struktūra, būdinga reformuotoms evangelinio tikėjimo bažnyčioms visame pasaulyje. Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija laikosi šiame katekizme išdėstytų tiesų dėl to, kad šis katekizmas tinkamai perteikia Biblijos mokymą, dera su Reformacijos tradicija ir yra naudingas mokymui bažnyčiose, sekmadieninėse mokyklose, jaunimo, namų grupelėse bei šeimose. Naujasis miesto katekizmas buvo sudarytas Gospel Coalition ir Redeemer Presbyterian Church atstovų anglų kalba ir yra bendras Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios, Lietuvos evangelinių bažnyčių bedrijos (anksčiau „Tikėjimo žodžis“) ir Miesto bažnyčių leidinys.

Daugiau skaityti: 

Naujasis miesto katekizmas (pdf formatu)

Naujasis miesto katekizmas (interaktyvus)

Šiuolaikiniai evangelikų tikėjimo dokumentai

Atsiliepdami į šio laikmečio iššūkius bažnyčiai ir visuomenei aktualius klausimus pasaulio evangelikai yra suformulavę ne vieną tikėjimo susitarimą (išpažinimą), kuriems pritariame, nes jie tinkamai perteikia Biblijos mokymą ir atliepia dabarties aktualijas. Taip pat pritariame Europos evangelikų aljanso tikėjimo pagrindams.

Lozanos sandora (lietuvių k.) (1974 m.)

Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą (1978 m.)

Europos evangelikų aljanso tikėjimo pagrindai

Bendrijos kanonai tikėjimo ir mokymo klausimais

Riešės evangelinė bažnyčia priklauso Lietuvos Evangelinių bažnyčių bendrijai (LEBB). Vadovaudamasis Šventuoju Raštu ir aukščiau išvardintais tikėjimo simboliais (išpažinimais ir Naujuoju miesto katekizmu) Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos pastorių ir vyresniųjų susirinkimas (sinodas) tvirtina kanonus tikėjimo ir mokymo klausimais bei sprendžia kitus teologinius klausimus.

Patvirtinti ir LEBB galiojantys kanonai:

Ganytojo etikos kodeksas (2012)

Istoriniai Reformacijos tikėjimo dokumentai (XVI – XVII a.)

Kadangi Naujasis miesto katekizmas remiasi istoriniais Reformacijos laikų katekizmais ir tikėjimo išpažinimais, padedančiais geriau pažinti evangelinio tikėjimo šaknis ir ištakas, pripažįstame ir laikome naudingais mokymui kitus reformuotose bažnyčiose naudojamus tikėjimo dokumentus. Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija pritaria šiems tikėjimo simboliams tiek, kiek jie neprieštarauja Šventajam Raštui ir aukščiau išvardintiems Bendrijos mokymo kanonams. 

Heidelbergo katekizmas (1563 m.)

Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566 m.)

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas (1647 m.)

Sielovados tarnavimas

Sielovada („sielų vedimas“) – pastangos pritraukti žmogaus sielą arčiau Dievo ir skatinti žmogų pažinti Dievą.

Šiame gyvenime visiems tenka patirti kančią, ligą, mirtį, netektį, skyrybas, krizę, sunkių emocijų ar kitų problemų. Dažnai nepajėgiame įveikti gyvenime kilusių sunkumų. Pyktis, baimė, nerimas, liūdesys, sielvartas, depresija, nemiga, valgymo sutrikimai, priklausomybės vargina, trukdo gyventi, dirbti, bendrauti. Regis, nelieka jokios išeities. Tenka pripažinti, jog kartais vieni mes negalime visko įveikti. Padėti gali šalia esantys tarnautojai.

Tarnautojai, konsultuoja, bendradarbiauja su žmogumi, siekiant atkurti gyvenimo pilnatvę, viltį bei tikėjimą.

Sielovadininkais gali būti Bažnyčios nariai, kurie yra palaiminti Bažnyčios pastoriaus ir narių. Jie turi būti priėmę vandens krikštą ir krikštyti Šventąja Dvasia. Būtina turėti patirtį Sielovados tarnystėje, kuri gali būti įgyta atitinkamuose mokymuose ir kartu tarnaujant su jau patyrusiais sielovadininkais. Sielovados tarnavimas yra Dievo dovana ir tik noro vykdyti tokią tarnystę nepakanka.

Tarnavimas vykdomas asmenims, kurie išreiškė norą dėl susitikimo su sielovadininku ir turi norą išspręsti savo gyvenime esančias ar kylančias dvasines, fizines, psichologines problemas. Asmenims taip pat gali būti rekomenduojama susitikti su sielovadininkais, tokias rekomendacijas gali teikti Bažnyčios pastorius ir jos nariai.

Pageidautina, kad asmuo norintis pabendrauti su sielovadininkais jau būtų pripažinęs Kristų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju.

Susitikimų vieta gali būti Bažnyčios patalpos, sielovadininkų arba besikreipiančių asmenų gyvenamoji vieta, taip pat išanksto suderintos ir abipusiai tinkamos susitikimų vietos.

Sielovados tarnavimas privalo būti vykdomas Biblijiniu pagrindu.

Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena- praėjo, štai visa tapo nauja.

O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.

Antras laiškas Korintiečiams, 5 skyrius, 17- 18 eil.